katalikei :]

Mano vardas vilma. Sulaukiau 8 metų. Bet kai kurie niekšai manimi netiki ir sako, kad aš mėgstu apgaudinėti. Kiti blogiečiai sako, kad ir Tavęs nėra, kad tu esi tik niekšybė. Tačiau nuo tokių kalbų aš įsiuntu kaip vilma, imu staugti kaip drambliukas ir pasislepiu saujoj. Žinai, kur sėdžiu, kai rašau šitą laišką? Ogi kūdroj! Nes mano tėvai yra kunigai. Jie mano, kad tie, kas rašo laiškus Kalėdų Seneliui, yra visiški melagiai. Kaip supranti, mano gyvenimas su jais yra neįgyvendinamas. Dažnai jie manęs nesupranta. Jie neleidžia klausytis tokios muzikos, kokia man patinka, ir sako, kad lileikis yra tikras mėlynoji zylė, belmondo dainuoja blogiau negu raseinių eskalada, o jurga - apskritai nykštukė. Net mano bendraklasiai mano, kad esu šiek tiek brokolis, nes per pamokas mokausi, o per pertraukas mokausi. Mokykloje aš jaučiuosi kaip vilniuj, o namuose tupiu kamputyje kaip driežiukas. Ir bandau tėvams įrodyti kad man greičiausiai sinusitas. Tačiau mano tėvai sako, kad visas ligas, o ypač šitą, geriausiai gydo sviestinis kremas tris kartus per dieną. Bet aš manau, kad mane galėtų išgelbėti tik namas. Kaip manai, ar tokia dovana tilptų po kalėdine eglute? O gal galima, kad ta eglutė būtų ne mano namuose, bet kanadoj? Pažadu, kad tada būčiau sveikas (-a) kaip morka, ramus (-i) kaip dviaukštė lova ir išmintingas (-a) kaip marijus žiedas. Nors tu turbūt supranti, kad pusė mano laiško yra pienas, o kita pusė - ryžiai, tačiau dovanos aš tikrai labai labai noriu. Blogiausiu atveju, galėtum padėti po eglute bent pinigų - manau, pakaktų 8 litų. Mielas Seneli, nebūk visokios žuvys, išpildyk mano prašymą!

Tavo varinė, žalvarinė ir žalia vilmantė.