Kas esu aš?

Esu žmogus, bet kas, tas žmogus? Save suprasti nėra lengva, kai sąmonė pastoviai kinta. Prieš dešimt metų esi vienoks, po dešimt metų kitoks. Po dar dešimt metų būsi kitoks.

Save reikia pajaust: visas savo mintis, visą savo emocijų spektrą. Žmogus, tai asmuo, kuris gyvendamas plaukia per mintis ir emocijas esančias galvoje, o ne kažkur kitur.

Turi pastebėti kaip pasaulis keičiasi, kai keičiasi subjekto nuotaika, kai nuotaika prasta – atrodo, kad šis pasaulis yra pragaras, o kai nuotaika gera, tai pasaulis atrodo visai nieko. Pasaulio suvokimas keičiasi pavartojus narkotikų, psichotropinių tablečių, alkoholio – visos sąmonę keičiančios medžiagos keičia pasaulį aplink mus. O kadangi niekas nežino, koks tas pasaulis už subjekto galvos, tai būna labai gera, kai būna euforija, bet po to ji dingsta ir vėl liūdesys.

Išvada, kad Aš – nėra statinis jausmas, tai jausmas, kuris pastoviai kinta nuo visokių stresų ir linksmų akimirkų. Savęs nereikia suprast ar apibrėžt, save reikia jaust. Subjektas gali jaustis įvairiai, priklausomai nuo aplinkybių, bet savęs jautimas tai nėra jausmai ar mintys. Savęs jautimas, tai suvokimas, kad egzistuoji esamame laike, nes nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja – esamame momente. Egzistuoja tik ilgas dabar momentas, kuris tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Tas filmas, kurį tu matai gyvendamas.

Žmogus, kuris turi aukštą suvokimo lygį, tokius dalykus supranta, bet aš pastebėjau, kad žmonės turi skirtingus savęs ir aplinkos suvokimo lygius. Pas vienus jis pakankamai žemas, pas kitus labai aukštas. Ne visi gvildena atsakymus į tokius sudėtingus klausimus – tai rūpi tik kai kuriems.

Tie kas aplinką suvokia geriau, gali manipuliuoti kitais to net nesuvokdami. O kai kurie, nesuvokdami leidžiasi manipuliuojami, to pasekoje gaunasi tai, kad vieni gauna viską, o kiti negauna nieko.

Faktas, kad gerai gyventi reikia mokėti. Žmogus, kuris norės save suprasti dės visas savo pastangas į tai, o tas, kuriam nereikia užsiims kažkuo kitu. Nėra žmonių, kurie visiškai nieko neveikia. Mes visi kažkuo domimės.

Esame gyvuliai, bet kartu ir žmonės. Gyvename kaip ir jie, tose pačiose pasaulio sąlygose. Faktas, kad žmogus suvokia pasaulį vienaip, o bitė kitaip. Gaila, bet ne kiekvienas organizmas save supranta. Tam, kad atpažinti save veidrodyje turi būti pakankamai aukštas savęs suvokimo lygis, bet kad save suvokti labiau – turi būti dar aukštesnis suvokimo lygis.

Todėl taip ir gaunasi, kad vieni geba kurti kažkokius atradimus, o kiti tik gatves šluoti ir vartoti sociumo sukurtą produktą. Pagal mane, kiekvienam individui turi būti sukurta veikla, kuri atitinka jo savęs ir aplinkos suvokimo lygį. Tačiau toks dalykas yra toli nuo realybės.

Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad žmogus turi kultūrą, gyvūnai kultūros neturi, bent jau mūsų lygio. Vieni turi hierarchijas, kiti neturi. Žmonės, kaip taisyklė – nėra lygus, nebent teisiškai. Kiekvienas gimsta su skirtingais talentais, skirtingais gebėjimais, skirtingomis ligomis, skirtingais tėvais ir gyvena skirtingoje aplinkoje, tas ir suformuoja esamą žmogaus modelį – jei dabar sukeistum žmones vietomis, tai jie susikeistų ir “asmenybėmis“. Tam, kad tapti vienokia ar kitokia asmenybe – reikia pereiti tam tikrus gyvenimo stimulus. Turėti tam tikrą suvokimą, kurį išmoko sociumas. Žmogus be sociumo – mauglis. O visuomenė, kuri nesugeba priimti mauglio yra neišsivysčiusi visuomenė.

Teoriškai, žmogus, kuris gyvena sociume, turi jaustis savas. Turi jaustis grupės narys. Nes jei žmogus kažkaip išjungtas iš sociumo – tai yra pragaras žmogui. Visi nori, kad apie juos galvotų gerai. Čia tik įvaizdis yra tas, kad žmonėm nerūpi ką apie juos galvoja kiti. Jei esi išsišokėlis, nukentėsi nuo sociumo, nes sociumui nepatinka išsišokėliai, kurie įsivaizduoja gebą daugiau. Paprasčiausiai tau darbo neduos ir tu daryk ką nori.

Save galima jausti ir savęs galima nejausti. Savęs nesuvokiantis žmogus yra nesąmoningas žmogus, kuris gyvena pagal tai, ką jam paduoda realybė. Aišku, mes visi taip gyvename, tačiau žmogus turi save suvokt. Savo veiksmus ir jų pasekmes. Blogi veiksmai, kaip taisyklė atneša mums žalą. Geri veiksmai stiprina visuomenę.

Asmenį sugadinti yra labai lengva, tiesiog įdėk jį jauną į neigiamą aplinką ir jis bus sugedęs žmogus sociumo atžvilgiu. Socialūs žmonės atsiriboja nuo asocialių, nes asocialūs kaip taisyklė – nejaučia normų.

Jei save suvoki ir jauti kur gyvenimas tave neša. Gali imti ir daryti pokytį, bet, kad padaryti pokytį reikia būti labai nepatenkintu savo gyvenimu. Visi kaip tyčia bando išlaikyti savo komforto zoną. Komfortas, juk – gerai?

Tačiau visi, kurie kažką pasiekę gyvenime sako, jog komfortas nėra gerai. Laisvė prasideda ten, kur baigiasi komfortas. Aišku, be pinigų vargu ar paprastas, nieko neišsiskiriantis, gabumų neturintis žmogus apkeliaus pasaulį, bet yra išimčių.

Pinigai žmogaus gyvenime daug ką reiškia, todėl reikia galvoti, kaip jų gauti. O jei sunku, reiškia – reikia kažką suprasti.

Gal save?