Karalius keliasi

Paprastai 8 valandą, bet kuriuo atveju, tuo laiku, kurį jis pats nustato, karalius rytais žadinamas iš miego; tai daro pirmasis kamerdineris, miegantis prie karališkosios lovos kojų. Durys atidaromos komerpažams. Saint – Simonas  pasakoja kiek kitaip: jis sako, kad iš pradžių įeidavo gydytojas bei (kol ji buvo gyva) karaliaus žindyvė ir jį masažuodavo. Vienas kamerpažas tuo tarpu jau spėjo duoti žinią didžiajam kamerherui ir pirmajam kamerherui, antrasis – rūmų dvaro virtuvei dėl pusryčių, trečiasis atsistoja prie durų ir leidžia įeiti tik tiems ponams, kurie turi įėjimo privilegiją. Egzistavo šešios skirtingos grupės žmonių, turėjusios teisę vieni po kitų įeiti. Pirmosios dvi grupės būdavo įleidžiamos, kai karalius dar būdavo lovoje. Tuo metu karalius būdavo su mažu peruku; jis niekada nepasirodydavo be peruko, taip pat ir tada, kai gulėdavo lovoje. Kai jis atsibusdavo ir didysis kamerheras su pirmuoju kamerheru jam atnešdavo chalatą, būdavo pašaukiama kita grupė – première entrée. Kai karalius apsiaudavo batus, jis kviesdavo įeiti officiers de le chamber, ir durys būdavo atidaromos kitam entrée. Karalius pradėdavo rengtis. Maître de la garderobe nuvilkdavo jam naktinius marškinius laikydamas juos už dešinės rankovės, pirmasis garderobo tarnas – už kairės; dieninius marškinius atnešdavo didysis kamerheras arba vienas iš karaliaus sūnų – tas, kuris būdavo atėjęs. Pirmasis kamerdineris laikydavo dešinę rankovę, pirmasis garderobo tarnas – kairiąją. Taip karalius apsivilkdavo marškinius. Po to jis atsikeldavo iš fotelio ir maître de la garderobe padėdavo jam užsirišti batus, prie šono špagą jam prisegdavo, užvilkdavo liemenę ir t.t. Kai karalius baigdavo rengtis, jis trumpai pasimelsdavo; tuo metu pirmasis išmaldų dalytojas arba jam nesant kitas dvasininkas tyliai kalbėdavo maldą. Tuo tarpu visas dvaras jau laukdavo didžiojoje galerijoje, kuri užėmė visą pilies pirmąjį aukštą už karaliaus miegamojo sodų pusėje. Tai būdavo karaliaus rytinis tualetas.

N. Elias, 1969.