Justinas Marcinkevičius „Bulviakasis“

Sunykusios, pajuodusios ražienos.
Minkštoj bulvienoj gilios pėdos.
Nematomo augimo pilnos dienos.
Žemėtos rankos. Kojos nuklūpėtos.

Prie bulvių Lietuva palinkus.
Prie amžinojo savo maisto.
Pakyla moterys, priglūsta linksmos
akimirkai prie pilno maišo.

Palaiminta esi, kuklioji bulve,
suteikus amžiną augimo galią,
kovojus atkakliai už mūsų būvį,
už mūsų lopšį ir už mūsų stalą!

Štai tu ir vėl karšta kaip įkvėpimas,
kaip žemės grumstas, tirpstanti tarp lūpų.

Pro sodą temstant girgždina vežimas.
Vėl vakarienei bulves lupa.

1966