juodraštis

per troškimus, per sapną ir per ilgesį
iš užmaršties į atmintį ir vėl atgal
išnyra tylos aidas, paklausyk, juk girdisi
tai kas praėjo ir nebesugrįš, nors gal? 

--

saulutei lipant iš pižamos,
basi išbraidėme rasas,
rūke paklydusios (nes žemos)
pušelės pynėsi kasas 

--

aš nubudau kai priešaušry ragautos uogos
pavirto sukrešėjusiais lašais
ir visgi įelektrintos erdvės ir laumių sruogom
tas labirintas niekad nepaleis

--

murkiant šešėliams tyliai
lyg kirviu sukapotom lūpom
paribio paslapčių duženose
kopėčių kilpose klūpoma

--

kas tave veda atgal vis?
ir paklaidina tyčia...
mus juk skiria bedugnė,
kurią aprašė dar Nyčė.

--

saulės spindulių kopėčiomis 
galima peržengt pas brangų,
rasos pilnas žvaigždžių ąsotis
išsiliejo per visą dangų.