Jonas Mekas "Senas yra lietaus šniokštimas"

Jonas Mekas "Senas yra lietaus šniokštimas"


Senas yra lietaus šniokštimas krūmų        šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros      raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:

apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj,      vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą        begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų        akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų        klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų    pilkėjime -
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio    vieškelius,
šlapius bulviakasius.

Senas yra mūsų šis gyvenimas - ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja        dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt -
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,

auksinį smėlį - iš tų pačių laukų.
Ir kai  ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų -
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes

ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! -
šviežių samanų kvepėjimą.

O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim -
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, -
senas yra lietaus šniokštimas krūmų,        šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros      raudonume -
senas yra mūsų šis kalbėjimas