Tyli naktis. Supa kabanchias zhvaigzhdes ir maitina menuli ju dainomis. Nuo zemes pakile angelai skrenda i patalus –debesis. Snaiges uzhklos juos iki ryto, kol jie vel neatskris iki musu. O ash, tylia kuciu nakti siunčiu jiems po sapna, naktiniu pashtu. Tai bus dovana, vienintele dovana, kuria galiu jiems iteikti stebuklu kupina nakti. Pro tylu jos skambesi girdžiu kaip shabzhdasi fejos, palindusios po egles shakelem.
Tai dar tik tylios nakties pradzhia. Tai dar tik simfonijos anrtasis akordas. Reikes palaukti, kol puga belsis i jos duris.
O man liūdna. Liudna kaip ir kiekviena kuciu nakti. Kai vis ish naujo supranti, kad zhvaigzhdes nekrenta, kad tarp ju nepamatysime mums mojuojanchio kalenu senelio. Kad feju burtai neishpildys nei vieno musu noro. Tada pajunti, kad isilieji i vidurankchio tamsa. Ir mintyse tapai stebuklus. Svajones. Ir norus. Vienas ju , buti shalia taves,apsikabinus tave tiesiog buti. Nei vieno zhodzio, o tik shiltas buvimas shalia.
Bet tada i langus pradeda belstis ituzhes vejas, prashantis dar didesnio shalchio. Tyliai nusisuku. Bijau jo ir pykstu del sudrumztos ramybes. Bet tai tik stebuklu [nesipildanchiu] naktis. Klaviatūros barshkejimas primena kiekviena bemiege nakti, kai pasiremusi ant stalo atsiduodavau savo minchiu srautui ir shianakt ,noriu tau padovanoti dar viena kalėdine pasaka.
Matau kaip angelas nusileidžia ant mano palanges ir apsnigtais violetiniais sparnais atsiremia i mano langa. Liūdnomis akimis stebi mane. Ir saugo.... kiekviena mano minti. Kiekviena mano ishgyvenima. Zhiuredama i jo akis matau visa savo, taip greitai prabegusi gyvenima. Bet toli atsigrezhti nenoriu. Bijau. Turiu didele praeities baime. Joje slepiasi tiek daug ir kartu tiek mazhai...
Pirmas tavo zhvilgsnis, dar nieko nesakantis ir gaudantis mano viduje baime.
Pirmas susitikimas, toks shiltas ir pilnas zhodzhiu,shalchio,zholes;) ir shiltos arbatos.
[Tavo zhvilgsnis.... kvapas.... plaukai... mintys... balsas. Buvimas. Per toki trumpa laika tapo tokie svarbus...]
Pamirshau, kad naktis tokia shviesi gali buti. Kad dienos tokios tamsios ir kupinos ilegsio ...
Nusisuku.
Rieda asharos. Vaikishkos asharos, primenanchios pasakas ...
Tyliai, viduje gridziu kaip dreba shirdis. Ji pasauliu nebepasitiki...
Keista. Ir tuschia. Shalta ir nejauku.
Sniego lashai, krentantys ant mano nuogo veido...
Shviesos, primenanchios, kad kaledos dar nesibaigia [ o kada gi jos baixis ? ]
Palauk.sustok. dar nenusisuk.
Dar vienas zhodis ir ash griusiu i amzinybes patalus.
Kunas, griunantis Norvegijos fiordais.
Ash dzhiaugiausi.
Juokiaus.
[ o tyliai nusisukus jauchiau kaip ridenasi asharos.]
Bet tai tik del amzhinybes. Del keliu sekundziu tikro gyvenimo.
Niekada nepakelk akiu per aukshtai.
Niekada nesidek laikrodzio.
Niekada nepirk rozhiniu akiniu.
Niekada batu neapsimauk.
Niekada .....
Ar tiesiog kada nors.
Kai tie daiktai tikra pramse igys...
Ash uzhsimerkiu. [ vel ]
Stebiu savo gyvenima kaip papraschiausias praeivis.
Ir trenkus durimis paslepiu ji.
Atsibodo.
Atsibodo.
.... atsibodo savo gyvenima rezhisuoti...
Nes jis nebe man skirtas.
O gal tai tik tyliu snaigiu zhaidimas. Zhaidimas mano gyvenimu ir likimu.
Bet as nebepykstu. Nes zhinau, kad per ilgai svajonese apsigyvenau.
Per ilgai realybe buvau pamirshus.
Nes ten buvai tu. Ten esi tu.
Aukshtai. Kopose. Paemusi tavo ranka. Shoku vejo soki. Ir tada... skrendam. Kartu. I dar nepazistamus tolius. Nepyk. Tai tik svajones.
... jos nesipildo... jos laikinos... jos bereikshmes...jos net gyventi nebepadeda....
..zhinau. gyvenu tamsius akinius uzhsidejus. Spalvu nebepazhistu. Tik juoda.... ir balta... bet prashau. Bent tu nenusisuk ir ishmokyk mania gyventi.
...pamilti...
...verkti...
...dzhiaugtis...
...liudeti...
Taip, gyventi...
Uzhsimerk.pazhink.mania.
Atverk... [ nes pati nebesugebu to padaryto...]
Tyliai tariu prashau... ir nusisukus skrieju virsh aukshtu padangiu.... zhemen.