Gyvenimo aušra

„...Ir galiausiai išmokstame pamatyti palaikymo už rankos ir sielos supančiojimo skirtumą. Išmokstame, kad meilė nėra ramstis ir kad draugija nesuteikia saugumo. Imame suprasti, kad bučiniai – tai ne sutartys, o dovanos – ne pažadai.
Ir pralaimėjimus imame sutikti iškelta galva ir atviromis akimis, lengvai ir grakščiai išmokstame savo kelius grįsti šia diena, nes rytdienos žemė pernelyg nesaugi planams, tai, kas sugalvota iš anksto, gali žlugti pusiaukelėj. Galiausiai išmokstame, kad net saulės spinduliai degina, jei jų per daug.
Tad imame sodinti savo sodą ir puošti savo sielą, nelaukdami, kol kas nors atneš gėlių. Ir išmokstame, kad tikrai galime išgyventi, kad tikrai esame stiprūs, kad tikrai esame vertingi. Ir mokomės... su kiekvienu „SUDIEU!“ – mokomės...“

"Man kažkada kažkas tai atsiuntė..."