nemigos metas –
tik saulė arti
taip toli nuo manęs
kyla šaltis
niurzgantis vėjas
palieka brūzgynuose guolį
bet jau reiks išsiskirti
tart sudie-
tark dar sykį
ir atgimki šviesoj
šio pavasario šilto
kai pro delnus tekės
ne vanduo-
šiltas guodžiantis laikas
įsiklos į akis
po žvaigždyną iš sapno
tylūs metai surinks
bet neliks ne raudoj-
ilgesys virš kaktos
pasileidęs į kelkraščius
upių verpetuos
šnarės...