esu zmogus.. bet ar tas?

ir tada stojo mirtina tyla... buvo girdeti laukuose selstantis vejas, nerimastingas medziu slamesys ir griausmingas tylos aidas. Tarytum prarastu minciu veles stojosi ir kelesi naujam gyvenimui, pazadindamos gretas kitu ,anksciau i uzmarsti parvirtusiu. amzinai gyvi, amzinai gyvi...atminimu siluetai ir minties natiurmortai puose paskubumomis nusoliuojanti laika, kuris kadaise leke zaliais greitkeliais, kuris ikvepe saldziaruksti saves pazinima ir subliusko ties pora akiu, kuriose zibejo amzinybe. ar ji galejo buti amzina,toji amzinybe? ironiskai snibzdejo ir snibzdejo seseliai uz langu.. pravirko tie, kurie anksciau neverke, taciau buvo jau per velu... nezinios ir laukimo arime isdygo zalsva viltis- mazytis daigelis, kuris kazkada turejo suzydeti i viena graziausiu pasaulio ziedu ir sukarpyti issekinusia sausra ... amzinai gyvi...amzinai gyvi...