Kaip uz lango niuru, oras apsiblauses... visai nelaukia mano zingsniu... bet as laukiu jo- slapio, tamsaus, surugusio savo pasaulio. Kas kad siandien ne viskas taip kaip parasyta pasakoj, ne taip kaip turi buti... Kiekviena diena pakelciau antaki ir atrodo rasciau del ko siandien tau nusisypsot, rasciau bedugni sulini is kurio galeciau dar pasisemt kantrybes... dar laseli... ir vel tave apkabinti... stipriai stipriai, svelniai svelniai. Kaip tuos kartus, kuriuos dabar ziuredamas i lubas ir atsidusdamas atsimenu...