Dantračiai

briaunota žuvis jos viduje sukasi dantračiai
aštrūs pelekai juda nešdami tarp sapno ir sielos
kasdien jai užmeta masalą vaizdus iš išorės
žalią pievą delnais apglėbtą ant kalno nugaros
besisupantį ežerą beržų viršūnėse priglaustą saulėlydį
sumirksi žuvis ne jai tie vaizdai ne jai
jei tik pabandytų priplaukti viskas dingtų
per aštrūs kraštai sudraskytų saulėlydžio spalvą
pievą ir delnus skalaujantį ežerą kalno nugarą
nes nėra apsaugos nuo dantračių briaunų
nebent tik kiti dantračiai
todėl nekimba juokinga žuvis per aštrus masalas
apglėbtas saulėlydis besisupanti pieva į kalną įbridusi
melas visa tai melas ir žvejų išmonė jei patikėtų
paskutinius žvynus nudirtų ir kaulus išmėtytų
po žalią kalną prie beržo nugaros po saulėlydžio
naktimis sapnuoja žuvis
kaip žvaigždžių dantračiai pamažėle suka dangaus dugną
ir plūduriuojantį jame sidabražvynį mėnulį
artėja jis virpėdamas pelekais ir briaunomis
per žvaigždes skalaujantį dangų debesų jūržoles
sutemų bangos ritasi artėja potvynis
švyti meteoritų planktonas
ir žuvis pasiruošusi prisiekti visais aštriakraščiais pelekais

ji myli mėnulį