Čiurlionio laivas.(11)

Kas gi  įvyko Visagine. Įvyko negirdėtas neregėtas dalykas. Susirinkę į didelį sambūrį iš Vakarų ir Rytų, pramogavo. Stebėjo ledo rutulio baudinių mušimą į vartus, Vakarai prieš Rytus. Čia ir įvyko pats įdomiausias dalykas, kurį nugirdo Geležėlė,artėdamas prie miesto. Baudinius mušė tas pats Mikas iš Elektrėnų.Tą pati Miką kurį pabučiavo mokytoja.Jis su Elektrėnų rinktine atvyko į Visaginą kaip Lietuvos ledo rutulio rinktinės lyderis. Vartose stovėjo svečias iš Rytų.        Labai panašus į pasipūtusį kalakutą.Tikras karatistas- Petrapilio chirurgas. Stovi vartose,su lazda        manevruoja,kaip su skalpeliu. Tik kerta rutulį, o jis tik per pusę, tik per pusę. O šaibų tokių reikia daug. Visaginiečiai pasirodo buvo išradingi. Po lenktynių prie Sartų ežero ,pririnko daug krepšių žirgų paliktų karolių,sušaldė ir dabar naudojo kaip šaibas. Taip viena ,,šaiba”Mikas mušdamas lazda ir pataikė ten kur nederėjo pataikyti. Vartininkas tik suklykė, susiėmė rankas ir krito ant kelių,o ore,žaibo greitumu nuskrido panašus į mažą parašiutą. Na, nevisai į parašiutą,        gal daugiau panašus į Geležėlio senelio tabokinę kur laikė tabaką ir retkarčiais pauostydavo, kad
galėtų skaniai išsičiaudėti .Kai tabokos nebelaikė ,tai susiberdavo auksinius.        Laimei iš minios išėjo tūlas medžiotojas. Greitai lauže įkaitino ilgą medžioklinį platų durklą,Kaip Cezario kalavijas, dovanota vieno Skandinavijos Princo, per stumbrų medžiokę Naujamiesčio draustinyje.Priėjo prie besikankinančio vartininko, pastatė paslika ir uždegino kraujuojančią tuštumą. Tikras vikingas tas medžiotojas. Visur pabuvojęs ir Kirgizijos kalnuose ir Afrikos savanose medžiojo liūtus ir prie Nilo krokodilus medžiojo. Buvo vienas toks nuotykis.Tik atskrido prie Nilo, pirmą dieną nuėjo išsimaudyti. Prie Baltijos, šalta, žiema, tik ruoniai maudosi. Na ir pasinėrė į Nilo vandenis. Kur buvęs,kur nebuvęs krokodilas Gena išniro. Tada ji tik medžiotojo išugdytas budrumas ji išgelbėjo.  Kojomis ir rankomis tik pirmyn į krantą, tik pirmyn, o ten dar toliau, sukėlė smėlio audrą,kol neatsirėmė į  Sfinksą su Kleopatros galva. Stovėjo  du tūkstančius metų, o čia dabar atsirėmė kakta į Kleopatros kelius Vikingas, tikras Erikas Rudabarzdis. Šita net pasislinko per trys colius. Jis žvilgtelėjo  į dangų, mato kad prieš jį  nuostabaus grožio Kleopatra, O galva svaigsta,sukasi ratu:
  -O , deivė Kleopatra,labai atsiprašau.Važiuojam į Šiaurę, prie Baltijos, apdovanosiu gintaro
karoliais, - ir gintaro karūną dovanosiu.  Kleopatra plačiai nusišypsojo ir pasakė:  -Oo,-vikinge,
sutinku,atsibodo man čia, visokie  geležiniai paukščiai skraido, šaudymai, sprogimai ,-važiuojam
vikinge. Na ir parsigabeno vikingas Kleopatrą į gintarinę pakrantę. Dabar ji sėdi tribūnoje ir žavisi savo vikingo  medžiotojo  sumanumu ir apsukrumu atliekant gelbėjimo operaciją..
      Kai pamatė skrendanti  parašiutą ,tai pirmoji  Kleopatra ir sušuko:-,,Va je-e-e, Va j-e-e,” Visi buvę tribūnose  muzikos Dievai, ir iš Lietuvos ir iš Bremeno, iš Kursko.iš Vitebsko net buvo.Visiems patiko skanduotė ,ir jai pritarė:,,Jie-jie, jie-jie ,  nuskrido  k....?  O jaunas Maestro Menulis,  liežuvį ant dantų  padėjęs kelia abi rankas,.... dešimt kartų.  Štai kaip buvo.    O  Vikingas-medžiotojas tai  matęs ir šilto ir  šalto,nepriekaištingas derybininkas,dėl atomines
molekulės šiame nuostabaus grožio  krašte, bet šiek tiek paslydęs prie Raudų sienos ir prie namų slenksčio, Galėtų Geležėlė ir neprisiminti, bet jis neįsivaizduoja, kad ir patyrusio vikingo, prie naujai dvasiškai suręstų Lietuvos ateities vartų.      Pagyvensim,pamatysim.      B.d.