Ats matau Pegemotą tsėdinti ant rugiagėlytėts, vaitskiai mėlynots mėlynots kaip vatsarots danguts. Rugiagėlė vitsa priplota prie zemėts taip, kad net netsimato, o Pegemotats tsėdėdamats tsyptsotsi tokia tsvelniai..tsiek tiek..tokia truputėlį..naiviai idiotitska itsraitska, tokia vaikitskai pejėgitska ir taip ramu patsidaro nuo to, pet patskui, nets pirmiautsaia kitkits griūna auktstielnikats į ramunėlių pievą its juoko ir mutsa kojomits aplink paltutėlaiciuts tamtamuts kaip dramplyts!O patskui ziūri į pegemotą ir mėlyną dangų, ir rugiagėlę, kuri taip pat mėlyna ir tada jį itstinka nutsvitimats tsu aptsvitimu nuo tots pegalinėts Pegemoto tsyptsenots ir tada..tada paratsau jam ditirampą!