čia nieko nafig šlifuot nebereikia du

Pasaulio vėl nebeneša galva,        Ir žodžio žvirblis, regis, nesupranta,
Tiktai nei bangos plakas, anava –        Kažkoks roplys lėtai ononizuoja krantą,

Ko ieško jis, didžiulė paslaptis,        Ir bepročio balsu virš jo žuvėdra klykia,
Ne amžius baigias, vakaras, naktis,        Iš įkvėpimo nieko nebelikę,

Kavos puodelis šliūkšteli gagton,        Gerkle nuslysta paskutinis lašas,
Ir tu, nuo stalo klykdamas matai –        Gudrus pasaulis durniaus galvą nešas.