Birželio son@s

Sulieknėja naktis per birželį
ir tarp smilgų ištirpsta liemuo.
Mano moteris pilnatį kelia.
Atsibunda be karvių piemuo

ir išeina į varvančią tylą:
apkursti, kai žieduojas paparčiai.
Pasirašo ramunės – „dar myliu“.
Nemylėtų – danguj pasikarčiau. 

Kaip vaivorykštė. Myžčioja rasos.
Mano moteris pilnatį kaso.
Per mane važinėja viksva.

Gal blusa?  Kas gi miega birželį?
Karvės šūdu pakvipo. Net žalia.
Nesikelsiu – ne Dievas. Tai va!