Beprasmybė

Kas iš to, kad nuolat šypsaisi, dovanoji kitiems šilumą, jei savoj širdy skylė. Kas iš to, kad guodi, kad padedi, kad stengies ir patari, jei pats nežinai, į kurią duobę įkrisi... Juk aplink, vien duobės. O aš tik laviruoju, manevruoju, galop vistiek į kažkurią įkrisiu. Dabar tai labai įmanoma. Gyvenimas tampa nebe gyvenimu, o egzistencija. Mano egzistencijoj dar yra viena kibirkšėlė, bet tik viena. Aš tiesiog nebežinau, kaip toliau eit duobių kraštais, kaip nuo jų nutolt. Nebenoriu egzistuot, noriu gyvent...