Baxtalo drom

Šiandien aš sutikau Gregorijų.
Bet dar dabar neapleidžia mintis, jog iš tikruju tik susapnavau.
Vos pamačiau jo royal stotą per mašinos langą, nesupratau, ar iš tikrųjų. Išlipę iš mašinos mes puolėm kaip žvėrys. Pakeliui susigėdę sulėtinom tempą. Puikusis mūsų stalkeris pradejo kalbą, o aš tik girdejau, kaip mano žandikaulis atsimuše į apskrepliuotą, šilto bei šalto mačiusį stoties rajono asfaltą - mano akys žvelge į stebuklą.
Nepajutau kaip atsidurėm raišų alkoholikų, larioke, kur alų siurbė neaiškios kilmės tuteišiai stiklinėmis akimis, kurių geneologiniame medyje atrastum giminystę su tetervinu ar miesto karveliu, bedantė prostitutė aptempus savo dubens skeleta garintais džinsais siurbė beliašo sunką. Nuo Gregorijaus stoto sklindanti šviesa viska aplink vertė auksu ir as žinojau, kad šitoj išsigimėlių landynėj aš galėčiau išbučiuoti kiekvieną raišą senį, nutukusią pardavėją, ar iškrypelį žvilgčiojantį man per petį - ką jau kalbėti apie žiurkes krebždančias larioko pamatuos.
Gregorijus buvo ir Gregorijaus nebuvo.
Auksiniai Gregorijaus dantys buvo dzen koanas.
Jo dailūs marškiniai, įpakuoti į žydrą švarką, o visa tai standžiai gaubė ilgas odinis paltas, su mažutėliu lopu ant dešinio peties. Gregorijaus skeletas yra iš aukso, o jo burnoj dunkso Eldoradas. Ir aš mačiau, kai Gregorijus skrodė savo akimis mane, Stalkerį bei Aniuną, kaip užsidarinėjo visi lombardai, kaip amžiams užsimerkė visos juvelyrinių dirbinių parduotuvės, ir stojo laikas, išskyrus besišypsančią aukso burbuolę ant Gregorijaus riešo - jis rodė tuštumą.
Gregorijus atsuko savo veidą ir parodė formą, kuri yra tuštuma. Išsiskiriant jis juokavo, kad norėtų būti sušertas rykliams.
'Jest odna nacija, gde ludi plačiut, kogda roždajutsa rebionak - i smejotsa kogda umerajut staryk'