Baltas įrašas juodam lape

Kodėl Tau rašau? Rašau, nes negaliu nerašyti, nes turiu išsakyti viską, ką galvoju. Kuo toliau, tuo labiau viskas tampa nevaldoma. Jausmai... Nerimas... Pyktis... Ilgesys... Pavargau! Nuo ko? Nuo savęs! Kodėl? Todėl, kad... kad... nėra tikslaus atsakymo. Ir vėl klausi, kodėl Tau rašau? Rašau, nes noriu, nes reikia kažkam rašyti. Kodėl Tau? Todėl, kad Tu gali išklausyti.
Jausmai... O jie gali būti įvairūs. Taip ir nežinau, kodėl mes jaučiame, kodėl skaudiname, kodėl mus skaudina. Tiek daug KODĖL!
Nerimas... Kaip sunku jį numalšinti.
Pyktis... Vis rečiau ir rečiau jaučiu šaltą savo reakciją į kai kuriuos gyvenimo etapus. Pykstu retai, bet kai supykstu – galima manyt, jog „sprogo bomba“.. Rami išorė ir kenčiantis vidus. Plati šypsena, skambus juokas ir kenčianti, verkianti širdis. Juk nebūtina visiems žinoti, kas, kaip, kur, kodėl! Tikriausiai retas žmogus patikėtų tuo, jog galiu mąstyti ir apie tai, kas skaudu.
Ilgesys... Aš dažnai ilgiuosi saulės žiemą, o sniego vasarą. Vis labiau vertinu lietų, nes jo lašai paslepia ašaras ant veido, nuplauna skaudulius, o tuo metu sieloje nelieka jausmų. Ar tai bejausmiškumas? Kai viską slepi savyje. Savyje džiaugsmą ir skausmą, savyje nerimą ir neviltį, savyje meilę ir pyktį... Ilgesys svajonių, ilgesys dienų, ilgesys ramumos, ilgesys, triukšmo, ilgesys ašarų, ilgesys džiaugsmingo juoko! Ir vis dėlto, kas aš esu? Kas? Žmogus? Taip... Optimistiškas žmogus? Taip... Ir kas iš to? Stebiu žvaigždes, dangų, jūrą, upę. Taip, upę, kuri niekada nekeičia tekėjimo krypties. Bet ir ji sutinka kliūčių, akmenuotų vingių, tad aš tarsi ta upė...Upė, kuri teka, grumiasi ir vėl teka. Tik aš mėgstu dažnai plaukti prieš srovę. Tai kas aš esu - upė ar jos kliūtis? Kas aš esu – žmogus gyvenime ar gyvenimas žmoguje?..
Pavargau... Pavargau nuo gyvenimo, bet ne gyventi, nuo juoko, bet ne juoktis, pavargau verkti, bet ne nuo ašarų... Tiesiog PAVARGAU!