Auksakarčio Žirgo ir zuikienės istorija 3 ir 4 dalys

3 Dalis

Varlius nuo Žirgo
Trumpam tik nulipo.
Ir pievoj gėlėtoj
Zuikienę sutiko.

Drugelis tik šast — šalimais,
Su gražuoliais sparnais.
Ir pievoje sėdi jau trys,
O dainą užtraukia Auksakartis…

Ne žodžiais — kanopų ritmu,
Ne garsiai — bet giliai.
Ir pieva klausosi tyliai,
Kaip pasaka jungia visus draugėn.

Čia niekas neskuba,
Čia niekas nevienas.
Kur daina — ten ratas,
Kur ratas — ten namai.

Auksakartis juos visus nešioja
Ir džiaugsmingai uždainuoja:
Man patinka jus nešioti
Ir gėles visas daboti.

Pievoj sėdim ne po vieną,
Zuikienė, Varlius ir drugelis.
Kur kanopos žemę liečia –
Ten daina tyliai pradeda skleistis.

Aš nešu jus per pievas plačias,
Per vasaros šviesų takus.
Kur širdis gera ir rami –
Ten visada sugrįš žiedai.

O kai rudenį jau lapai kris,
Jie užklos gėlių šaknis,
Kad per žiemą nesušaltų
Ir pavasarį daigelį naują keltų.

Ne viskas turi žydėt kasdien,
Kartais reikia tyliai palaukt.
Kas užmigdyta su meile –
Sugrįžta dar gražiau pražydėt.

4 Dalis

Štai žiema balta užklupo,
Miega gėlės po sniegu.
Eglės puošiasi baltais,
Lyg sidabro kailiniais.

Auksakartis vėl dainuoja,
Pasagėlėm  sniega ploja.
Kibirkštys į dangų kyla,
Kai ledu grakščiai šuoliuoja.

Štai atėina jau Nauji,
Metai džiaugsmą nešini.
Ir  Zuikienė su medum
Skuba vaišes padaryt.

Kad neliktų alkanų,
Sergančių gerklėm vaikų.
Kad Naujus sutikti spėtų
Ir sniege pažaist galėtų.