Auka arba requiem maslai

Stogų atbrailom
keliauja išvargus mergaitė.
Jos kūną,
žalią kaip pieva,
dengia rūko marška.
Akimirka!
Nusimeta varžantį rūbą,
šoka nuo krašto
ir skrenda į Saulę!
Nusvyla sparnai...
Ji krenta žemyn
ir nuogą jos kūną
priglaudžia motina Žemė.
Apsipila ašarom vyšnios
ir sninga žiedais.
Dvylika laumžirgių brolių
neša gintaro karstą.
Ar buvo verta?
Žino tik ji.