Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ilgiuosi ramybės.
Nei aš nei, Darijus neturėjome ką veikti. Oras buvo gana vėsus apsiniaukias, kažkur tolumoje girdėjosi griaustinis.
- Nori pas mane? - Pusbalsiu paklausė. - Turiu daug vaikiškų žurnalų.
Neįsižeidžiau, man patiko vaikiški žurnalai. Linktelėjau sutikdama.
Nuo prūdo pakilus i aukštą ir gan statų prūdo krantą mums ant galvų bumtelėjo keli dideli lietaus lašai.
- Bėgam?
Nebėgo labai greitai, nenorėjo, kad atsilikčiau, o ir lietus nebuvo toks smarkus kad spėtų mus permerkti. Nuo antakių nusišluostėme ploną vandens sluoksnį.
- Nori valgyti?
Norėjau, skrandis degė. Kada buvo pietų metas tėčio kviečiama atsisakiau močiutės ruoštų pietų. Dabar buvau alkana ir pavargusi. Darijaus močiutė snaudė mažajame kambarėlyje, girdėjau jos tylų knarkimą. Jis uždarė duris, kad jos nepažadintųme. Močiutė buvo išvirusi sriubos ir iškepusi mažyčiu pyragėlių su mėsos įdaru. Darijus buvo savarankiškas berniukas. Mane tai stebino ir žavėjo. Per praitą susitikima pasisakė, kad moka kepti mielinius blynus ir gali padaryti namini Napolioną, nepatikėjau. Bet jis virtuvėje judėjo greitai kaip ir jo močiutė. Pašyldė sriubą, paservyravo stalą dviem. Buvo taip įdomu jį stebėti. Todėl taip ir norėdavau kuo ilgiau su juo pabūti, kad pamatyčiau ko nemačius, visada laukdavau kada ką nors neįtikėtino sužinosiu. Visada juo tikėjau, nes žinojau kad jis tikrai nėra melagis. Net mano tėtis pripažino, kad Drijus yra labai sumanus. Man patiko kaip Darijus su manimi elgiasi. Nors jis buvo berniukas, bet jis elgėsi kaip suaugias vyras, kaip mano tetis. Ačiū Dievui, kad ne kaip mano brolis.
Kai pavalgėm jis nurinko nuo stalo indus ir viską vikriai sutvarkė, išplovė indus. Prie stalo sėdėjau apstulbusi. Nieko sau, mama tikrai nepatikėtų.
Po tokių vėlyvų pietų aptingau ir pasidariau mieguista. Jis paklausė ar vis dar norių tų žurnalų. Linktelėjau. Mudu mažai kalbėdavomės, visada stengdavausi kuo mažiau kalbėti. Mano brolis mane buvo įtikines, kad aš visada nusišneku ir kad esu durna. Darijus neturėjo to žinoti. Visiškai iš jo nenorėjau išgirsti tų bjaurių žodžių. Man taip sunku tylėti. Bet tyliu.
Pirmą kartą buvau Berniuko kambaryje. Bet jis neatrodė kaip vaiko kambarys. Per daug storų knygų. Nei vieno žaislo. Jokių ryškių spavų. Iš rašomojo stalo apatinio stalčiaus jis ištraukė šusnį rusiškų vaikiškų žurnalų. Sutrikau, aš sakiau kad suprantų rusų kalbą, bet skaityti nemokėjau. Vos žinojau šešias raides. Net negalėjau perskaityti žurnalo pavadinimo. Sutrikau. Jis surado metalinę dėžutę, kurioje buvo ispudingas kiekis spalvotų pieštukų, kreideliu, tušinukų ir flomasterių. Lobis. Pradėjau vartyti žurnaliukus. Juose buvo gausybė visokiausių užduočių kurioms nereikėjo rusų kalbos žinių. Ieškojau skirtumų tarp dviejų paveikslėlių, sujunginėjau taškus, klaidžiojau labirintuose. Spoksojau į juokingus nupieštų vaikų veidus. Labai norėjau nuspalvinti mozaika, bet nežinojau kokiomis spalvomis buvo žymimi langeliai. Godžiai spoksodamą į milžinišką per visą lapą kažkoki vaizdelį slepenčią mozaiką. Išsidrąsinusi prisipažinau kad negaliu perskaityti spalvų pavadinimų. Kaip visada pedagogiškai ramiai ir kantriai lietuviškai spauzdintinėmis raidėmis surašė spalvas. Aš spalvinau, o jis patogiai įsitaisias ant palangės skaitė storą ne vaikišką knygą. Laukia lyjo.
Popietė buvo puiki.
Pasiilgstų tų dienų. Ne, nebuvimo vaikų, o žmogaus kuris leisdavo būti geru vaiku.


2015-12-22 23:57
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą