Apie į neviltį vedančius dalykus

Tie trivialūs pokalbiai, tokie apsimestinai atmestiniai, kupini saldaus ir rimto optimizmo, atsargaus balanso tarp pasitikėjimo savimi ir švelnaus savęs žeminimo, išskaičiuoto vaikiško naivumo, drovios vilties dėl geresnio rytojaus, pykinančios meilės viskam kas juda, netgi abstrakčioms idėjoms ar struktūroms, mandagaus atsargumo ir pagarbios pseudotolerancijos tam kas nesuprantama, kas nepasiekiama, kas už horizonto, tie kvaili-mažyčiai-turinio-neturintys-kiauri-lyg-rėtis-slidūs-lyg-sraigės-bjauriai-saldūs pokalbėliai varo mane į totalią neviltį. Iš kur pas žmones tiek energijos eikvoti laiką pokalbiukams? Beviltiškiems ‘susitikimams’, diskusijom apie ateitį, apie tai kaip jie myli žmones, gamtą ir gyvūnus, savo mokslus, savo namus, savo draugus ir savo knygiūkštes. ‘Gyvenu kad išnaudočiau kiekvieną dieną’, ‘imu iš gyvenimo tiek kiek įmanoma’... NE! Tai neįmanoma! Pasauliui reikia destrukcijos, mirties ir nevilties.