A

į debesį baltą, į tavo šešėlį
vėl paneriu veidą ir kraujas su pienu
mano lūpom nubėga

į rytmečio plaukus įsipynęs papartis
siubuoja nuo žvilgančiai vanilinių žodžių
šaukiančių upę

nubėgantis kelias su Dao ir Mao
pasislepia pievoj ir žydinčios pienės
burnas jų aplimpa

į debesį baltą, į upės šešėlį
aš paneriu savo alsuojantį kraują
ir upė sužydi

nei vienas keleivis, nei vienas balandis
maršrutinio mano autobuso nestabdo
į tylą važiuoju...

nes nieko geriau už arbatą
maišytą su lupdažiu tavo
nebūna nubudusiai
rytmečio galvai