fragmentai... nieko daugiau...

kaip senais (gerais) laikais gal, sakau, netyčia į mišką nuvažiavus miestą pamatysiu? ;)

visa kita - žydi, žaliuoja, ta pačia ryškia salotine spalva, o užmesti kojinių tinklai daro savo - net gaudyti nereikia -  žuvelės plaukia, nenorėdamos pasprukti :)

vėl žaliuzės užkliūva - reikės išmest lauk. o paskui stropiai kaskart gęsinti šviesas kambariuose, kad neduokdie koks maniakas neužsigeistų pasimėgauti mano vienatvės išraiška...

aplink stalą sėdėjome devyniese. visi nuolankiai susikabinę rankomis, nudelbę žvilgsnius ir pasirengę tuoj tuoj pravirkti iš gerumo. žodžiai buvo per daug paprasti, kad būčiau galėjusi prisiminti - liko tik jausmas. toks... apvalus apvalus, kas kartą praslystantis taip tyliai tyliai ir jokia savo briaunele anei kampu neužkliūdydamas nusistovėjusio miražo...
net pagalvojau, kad tai - viena lemtingiausių šios savaitės akimirkų... nebūtų gaila po tokių numirti...

bet aš gyva ;)