skaudu matyti tavo tuscias akis... Kai jos turetu buti prisirpusios pavasario selsmo.... Skaudu matyti savo sypsena... Ji tokia dirbtina... Labiausiai noreciau skraidanciu radiatoriu ir karwiu , o ant zemes, kad zydetu debesys ir saule... Tik drugeliams leisciau ramiai skraidyti... Per daug juos gerbiu **** Prisimenu, kai buvau visai maza.... Visai visai maza... Pagavau drugeli, ir idejau i uzdara inda... Norejau auginti , maitinti ir rupintis juo. Kaip gaila, kad nesupratau, kad jam reikia gamtos... Jis mire... Taip ir as mirsiu siame pasaulyje, kuris skirtas ne man... Nesijauciu zemiska butybe... Noriu kazko tokio kas mane atvertu... Leistu rinktis... O dabar jauciuosi, kaip tarakonas tarp ziurkiu.... Ir tuoj mane suvalgys... Galbut as neverta sio pasaulio zmoniu.... Jie kartais taip nemoka suprasti manes... Arba ... As nemoku suprasti ju.... Kada nors as dingsiu is cia... Zinau, kad tai tik dar viena bloga diena... Rytoj bus geriau... Poryt dar geriau... O gal kita savaite jau net nebeprisiminsiu sio skausmo ir busiu laiminga ... tarp drugeliu...
P.S. rytoj mano labai geras draugas laiko maxes egzas... Palaikykit uz ji kumscius... As jau nebeturiu jegu :))