Mikė Pūkuotukas netyčiom[?] apkaltino Knysliuką grafomanija, nes jis neva susprogdino žaliai mėlyną balionėlį. Gėda, Mike. Gėda, Knysliuk. Gėda, Pelėda.


Mikė knysliukas sumyniojo Pūkuotuko rūteles... Seklys Morka [ne iš šios operos] vis dar nesusekė kieno nekaltybė buvo sutrypta...
Sėdi Mikė ir pešioja ramunių žiedlapius:
"Kaltas, nekaltas, kaltas... Nekaltas..."
Gėda, Mike. Gėda, Knysliuk. Gėda, Pelėda.


Kartą Mykei pasidarė be galo šalta... Taip šalta, kad net ausis skaudėjo. Apsimuturavo ir nuėjo pas didž. gerb. draugą Knysliuką.
Paklaustas kodėl jam taip šalta, Knysliukas, nors ir buvo be galo protingas, nesugebėjo atsakyti į šį sudėtingą ir net suktą klausimą.
Tada abu dar labiau apsimuturavę patraukė pas dar labiau didž. gerb. draugę Pelėdą.
Paklausta kodėl jiems abiems, o ypač Mykej, taip šalta, Pelėda susiraukė, išvadino abu atklydusius kvailiais ir pagaliau paaiškino, kad taip yra todėl, kad jie gyvena Šiaurės ašigalyje, o lauke yra -40 laipsnių Celsijaus.
Nuliūdo Mykė. Nuliūdo Knysliukas. Užsirūstino Pelėda... ir išvarė abu svečius namo.



Kartą laikraščiai rašė: "Mykė Pūkuotukas įsimylėjo...". Knysliukui tuojau pat kilo kaži koks keistas, net iškreiptas [tačiau aneikiek neiškrypėliškas] įtarimas, tiesiog nenoras patikėti savom akim! Kai išgirdo tai per kaži kokią išklerusią radiją, užsikimšo ausis. Tuokart Knysliukas griebė brailio raštu užrašytos spaudos. Tada nepatikėjo net savo pirštais... Sako: "X-failai! Šmeižtas!"
Taip begalvodamas įstrigo Nykštukų namely... Kasgi beliko? Skaityti laikraštį.. Skaitė kartą, skaitė kitą, kol pagaliau perskaitė Mykės istoriją iki galo.
O buvo parašyta: "Mykė Pūkuotukas įsimylėjo SAVE".
Knysliukui tapo iškart ramiau.
Kitądien į svečius užsukusi Pelėda iškrapštė patenkintą Knysliuką ir jo sėdimąją iš sėdėjimo vietos, ir iškart abu nuskubėjo padėkoti už tokią gerą žinią savimylai Mykei.
Ačiū, Myke. Ačiū, Knysliuk. Ačiū, Pelėda.




- Esiu į... mišką,- tarė Mykė ir išėjo. Ėjo dieną, dvi, kol suprato, kad pasiklydo. Sustojo.
Taip bestovėdamas susimąstė. Pro šalį ėjo ežiukas. Rūke.
Mykei papasakojus savo istoriją, ežiukas sako:
- O tu dabar eik tiesiai, ketvirtadienį pasuk į kairę ir apie šeštadienį priesi keliuką, vedantį iš miško.
Taip ir padarė. Ir ėjo. Toli ėjo. Penktadienį susimąstęs (visgi protingas, mąslus buvo) ir tarė pats sau:
- Bet reikėjo man į politiką geriau eit...



2004-02-14