kaip keista... man sakė: tu pasirinkai savo kelią. dabar grįžti nebegalėsi. tu turi mastyti, suvokti, suprasti, ieškoti atsakymų, mokytis... tam kad kovoje įgytum pranašuma ir laimėtum. pergalė atneša laimę, argi ne?
tačiau pažvelkim į kitą pusę... dauguma didžiųjų pasaulio mastytojų, filosofų, menininkų, atradėjų ir išradėjų, gyveno labai nelaimingai... o jie, manau, pasiekė aukščiausią lygį, nes paliko pasauliui šį tą neįkainojamo... (žinoma aš net nedrįstu savęs lyginti su tomis didžiomis sielomis) tačiau pergalės jie nepasiekė.
nors tai verčia susimastyti. kas yra pergalė? kas yra laimė? man laimė yra vidinė ramybė... kuri beveik nepasiekiama.
vakar buvau savo šimtadienyje... na... aš stebėjau savo klasiokus. nors jie visiškai buki, nesusimastantys apie visa ko esmę ir prasmę (mano asmeninė nuomonė) tačiau jie atrodė ramūs, jie atrodė... LAIMINGI. tas vakaras jiems buvo kažkas nepamirštamo. "Ignorance is bliss" (argi ne taip, Jonai?)
bet kas keisčiausia... aš suvokiau, kad niekuomet nebusiu toks kaip jie... niekada nebusiu laimingas...
tad kyla klausimas... ar verta kovoti?