"karčios šaknys, bet vaisiai saldūs..."
keistas tas atsiminimų gramofonas. Neikaip negali pamiršt senų melodijų... nublankusių, atsibodusių, traškančių... paimčiau verčiau aš į rankas dviračio vairą, ir bėgantis plentas po ratais būtų mano plokštelė! Ir aš skriečiau, o visas pasaulis man būtų melodija - valsas, džiazas, fokstrotas :) Ir plaukus plaikstytų pavasario vėjas... Dieve, kada gi pagaliau aš užsiauginsiu tuos ilgus plaukus?
saldžios, saldžios tos karčių vaisių šaknys :) Taip uir norisi jasd pamiršti.
Kur tu, Pavasari? Mano širdis spurda paukščiu tavo rankoj!

Ech, nekreipkit dėmėsio į romantikos protrūkius. Jie tokie banalūs :)