Taip apmaudžiai žvelgiu į kasdieną...
Nuolat skaudu, ilgesinga ir viena.
Šeima tam ir yra, kad būtų saugu... bet ilgu.
Ieškausi sielai išsisakyti gerų kelių.
Labai neaiškiai ir sudėtingai...
Net nežinau, kaip tai nutinka. Sudėtinga?
Dėlioju tik vienumoje mintis,
ir laukiu kada švis, kada trauksis naktis...


Krisčiukas Gudmonaitė
