.

Man tiek daug tos tylos,
pavasaris, paskui siaubų ruduo...
Iš akių tik vanduo.
Ir tik joms tretinis karštas vanduo.

Aš sielos, o ne proto, skausmuose.
Noriu arbatos? Atsipalaiduosiu?
Tampu šalta lyg akmuo...
Iš proto einu, ir tik poezijos skiemuo.

Langus kuždena vėjas...
Ir lyg jausčiau, lyg pavasarėja.
O buvo tokia graži ant medžių šarma -
man akyse dargana, ir tyluma.