Savo susirūpinusia rūškana

mušu

Prakaituotas, bet minkštas delnas

(nemuša, tik suduoda)

Ir pavargęs, sumažėjęs, tilindžiuojantis 

balsas

kuriuo nuolat, nenuilstančiai, nesikartojančiai

mušu,

mušu,

mušu


Jau nustojus

pagalvoju

kad noriu

Vitgenšteino marškinėlių

nes jau nieko nebesakau

tyliu

ir vėl mušu

mergaitišku filosofijos plaktuku


Nes vasara

o vasarą akademiniai veltėdžiai

nieko daugiau ir neveikia