išmečiau dvi dėžutes akmenukų ir kriauklių. pirmų kaštonų, plunksnų…
išdalinau kai ką kitiems. kai kurie vis dar stovi prieš akis, ypač tas melsvai dryžuotas akmuo ir tos perlamutrinės kriauklės. vežiausi viską per pusę Europos. negaila. o gal.
pasilikau akmenį iš Bernardinų kiemelio, kurį man atnešė nepažįstama, gal dvejų metų mergaitė. ji taip ilgai man kažką pasakojo savo paukščių kalba ir vis rodė į dangų. turbūt sutikau angelą.
pasilikau ir širdies formos šaknį ar šaką, neprisimenu, kas tiksliai ten buvo. arti anatomiškos tikrovės.
iš mažesnių liko anyžiaus žvaigždutė.