Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę pusę buto.
Aš ją po truputėlį jaukinu
Ir net prašyčiau, kad ji manęs neliestų,
O paryčiais regėjau, kiek žinau,
Gražiausiąjį Rytų Europos miestą,
Kur savo laiko laukia geležis,
Migloj šiurena pūvantis nendrynas,
Yra akmuo, kastetas, garvežys
Ir gal geriausiu atveju - benzinas.
Miegojau, gėriau valgiau mirtyje.
Bandžiau suteikti jai tikslus ir prasmę.
Net ją primiršdavau. Tačiau su ja
Žmogus beveik negali apsiprasti.
Aš rakinu koridorių. Širdis,
Praradus ritmą, sunkino krūtinę.
Tiesa, toje valstybėje mirtis
Galėjo būti net atsitiktinė.

Tomas Venclova