I
Palangę paminęs, šypsausi Kregždėms,
Juodoms, epoksidkės sparnais, ledinėm akim,
Kol Bumeris juodvarnį mena,

laisvu žingsniu sustoju vidur autostrados,
prie Ažuolo, to kur kiekvienas
sutikęs esą. Lietuvis. kiek-vienas.
*
Į vonią sukviesiu šetonus,
lai akių dugną, man lyžti
ir spėja, kokia lauks jų dalia.

ir Vėtrungėj sutiktą Elnią
klausiu, kas esu aš.
-bijau, kad žmogus.
*
Demonai šventi,
o žmogus, na toli jam.
vistiek kas nepaiso mirties,

jau yra kažkur kitur.
ką ten kalbėti kur esame mes.
Aš visada mastau apie tą

Velnio puotą, kurią žinojo puikiai
kaip aprašoma Bulgakovas. va, čia yra skonis,
o mane domina tik: kaip taip imti ir sugebėt gyvent numirus.

Tad yra blogiečiai, yra.

kartą žvaigždė fone suspurdo,
ir sužibusi sau tarė, jog galbūt gi,
verta? sužaisti šokį žemiško pasaulio,

ir rados sieloj - Žmoguje.
Kas esi tu? ir iš?
kur tavi keliai išves?

tai tik žaidimas,
kur nei tu laimi neprasilosi.