Straipsnyje keliama hipotezė, kad žmogaus metafizinį branduolį, visus jo santykius su tuo, kas nėra jis pats, ir net su tuo, kas yra jis pats, lemia jo „sielą“ nuolat persekiojanti Tikrovės stoka, savo ruožtu sąlygota nuolatinės, nors aiškiai savęs nesuvokiančios, stovėsenos Niekio, kaip pirmapradės metafizinės duoties, akivaizdoje. Būtent begalinė Niekio tuštuma palenkia žmogų stokos ir geismo dialektikai, nutremiančiai jį į begalinio negatyvumo kelią, kuriuo eidamas žmogus priverstas tapti perteklinio naikinimo monstru, nebeturinčiu bendro mato su kitomis Žemės būtybėmis ir esiniais.