***

Laikas žiūri sau į nugara blogąja akimi, 
nieko nesako kol po sukrypusiu uosiu žaidžia 
preferansą 
su kaimynu atsargos pulkininku ir vario laidų vagimi 
iš gretimo namo, 
bet laikas sutemai, 
nerangiai keliasi nuo suolo Laikas, 
juda paskui gatve riedantį raudoną troleibusą, 
tai paskutinis jo į užmiestį reisas, mirkteli blausiais 
žibintais,
per tirštą miglą nieko nematyt, 
tik mėnuo it žalsva katės akis debesų properšoj 
per sprindį virš horizonto, 
Laikas aplenkia stabtelėjusį troleibusą prie perėjos
ir pasuka pirmas 
už kampo.