***

Blyški era 
Magdalena, kaip pasakyt paprasčiau,
nesutraukiojant - nesuardant sietyno tamsos skliaute.
Šypsaisi į delną, žvelgi į mano kojas,
taip jos murzinos, dulkės, pelenai, molis 
po kojom gulasi it lydekos kaulai, irstantys čia pat akyse.
Mačiau erškėčių laužą, dūmus virš upės ir šešėlį it sparną.
Mums ne pakeliui, prieš srovę tik iš proto išplaukusios žuvys, 
virš vandens tik bandymas įsiteikti miniai.
Aš irgi netikiu tuo ko nematau, ar tai labai blogai.
Ne, tai prigimtis imti ir laužyti, daužyti ir griauti, 
šiaip sau lyg iš smalsumo, lyg iš nuobodulio.
Taip ir palikim, pamirškim. Nereikėjo stabtelėti, išvydus.
Būtų užtekę atsainiai mandagaus linktelijimo,
o dabar tavo akyse lašai it sniegenos 
ir aš kramtau sniegą vietoj duonos.