Praėjo tik 1 metai 5 mėnesiai ir 6 dienos.
Nors laiką matuoju Vakarų pakrantės laikrodžiu ir kėdainietiškų raugintų agurkėlių gaunu nusipirkti tik su rusiška etikete ir pasistumdžiusiu su arabiškos išvaizdos žmogeliais, širdį vis dar suspaudžia malonus virpuliukas, ir koją lengvas mėšlungis sutraukia prisiminus Tave, mandagius kreipinius ir laiką kartu, be jokios krypties į ateitį.

Negi tai jau viskas? Negi taip gera gyvenime būna tik vieną kartą, su vienu žmogumi ir taip trumpai, ir taip ne laiku?

Matau dabar save iš šalies ir atrodau sau tokia pathetic, bet juk moteriai galvos neskauda, kai ji ją pameta ?

Bene kiekvieną dieną parašau tau žinutę, bet niekada jos neišsiunčiu. Lyg mesti bumerangą, kuris, deja, niekada nesugrįžta, kurį kažkas pagauna.
Tu irgi esi mano gyvenimo Woodstockas.

You are giving me such sweet nothing.