Kiek nedaug čia tylos,
kiek nedaug kalavijų prie kojų.
Kol sparnai užmaršties , kol į tylą alsuojam-
dar žiema kausto dangų vilnonį,
dar esi donkichotiškas ryto artojas
Ar ilgam? Ar nueisi per tiltus ir lieptus,
ir nusvirusį beržą it brolį prie kelio
pasitiksi, žiūrėdamas sningantį dievišką nieką-
pasitiksi save ir likimą bedalio...