Atsikėliau ir lova buvo tuščia. Visai nesvarbu, kad šalia, įsikniaubusi man į kaklą, raminančiai šnoapvo žmogysta.
Lova buvo tuštesnė nei betkada. Vienuma buvo įsigėrusi į patalus, įsisenėjusi. Ir nebuvo jokių kitų kvapų tiktai mano.
Viena iš priežasčių, galbūt, buvo ta, jog skalbdavau patalus ir neleisdavau kitiems kvapams manęs užvaldyti ir visiškai sunaikinti. O galbūt klystu, galbūt juslės buvo atšipusios nuo galybės kvapų, šitiek metų keitusių vienas kitą ir tuo nuolatiniu kitimu vertusių pasimesti tarp savo norų. O galbūt tai buvo ir savisauga nuo jausmo, kuris būnant su kitu žmogumi manęs taip nė karto ir neapleido, jausmo, kuris vertė mane jaustis dar vienišesniu, nei būnant vienam, jausmo, kuris vedė mane iš proto ir po truputį naikino.