aš guliu chrizanteminiuos soduos tarp blausios, sidabrinės šviesos,
kai jau niekas many nesirodo, kai nenoriu sugrįžt atgalios..-
tik nebelskite batais per garsiai ir puotaukit kiek galit toliau.
neišėjo pagyti gyvenimu, bent mirtim pagaliau pagijau

***

tuose soduos manęs nebėra ir į žemę suėjo seniai chrizantemos,
liko degančio krūmo baltoji šviesa, edelveisų aplijęs gaususis totemas.
atsijojau žodžius, net glaudimą delnų – tavo buvo kur kas švelnesni,
bet ir tai jau šiandieną visai nesvarbu, vien tik tai - vis dar virpesiu tu ateini.

Karlyna