Ir kartą vieną
atsigamins meilė
ir pamaitins tautą visą
tuo metu susidariusią
ir bus joje įvairybių
bet niekas nebekreips dėmesio
nes visi žiūrės
žmogiškomis akimis
iš veidų visokių
kai sutemos juos trins
ir aušros ryškins
kai vėjas skalaus bangas
ir smėlį
jų lūpos sukepusios
ir sudrėkintos
visada jau šypsosis
net skausmuose...