paskutiniu metu bėgu nuo savęs, savotiškai.
tai ne aš baigiau 18 metų trukusius mokslus.
ne aš praleidau paskutinę dieną darbe su tokiais pačiais mielai piktais žmonėmis, su kuriais drįsčiau eit žvalgybon.
ne aš pagaliau išsikrausčiau iš bendrabučio ir pergabenau visus daiktus pas mamą.
ne aš paskutinį kartą mačiau senelį ir stebėjau audrą pro močiutės virtuvės langą.
ne aš ištekėjau ir teisiškai kažkam kažką įsipareigojau.
ne aš už mažiau nei 2 savaičių išvykstu iš lietuvos neribotam laikui.

Aš tiesiog pabusiu vieną gražų rudens rytą ir eisiu pasitikt eilinių mokslo metų. Po to eisiu į darbą ir per pietų pertrauką spoksosiu į vėjo blaškomą beržų pulkelio mozaiką, kur protarpiais įsiterps pasiklydusi stirna.
Aš prasisuksiu pro palūžusi bendrabučio turniketą po naktinės pamainos ir išsivirusi chai arbatos ieškosiu tarp medžio šakų pasislėpusio vingio parko tilto, kuris rytinėje saulėje atrodys lyg naujas.
Tai Aš vis dar tikiuosi, kad per likusias keliolika dienų pamatysiu visą kraštą, apeisiu septynmyliais batais ir užkopsiu į visus stiklo kalnus. Ir sutiksiu visus vieną draugą, kuris pabudino arba panardino mane iš/į šį sapną.

google mapse pamačiusi gatvę, kurioje gyvensiu ateinančius metus, pasijutau lyg vėl būčiau 8erių. kai vienintelis argumentas privertęs mane sutikti su anginos operacija buvo pagaliau nevaržomai valgomi ledai. dabar aš matau save toje gatvėje su chopperiu.
bent tiek.