kiek jame duonos ar kitą spalvą sudėliotum žodžių reikia jų atsikratymui iš tikro tai neturėjo nesustok ties prioritetiškumu skirtingi judesiai gilyn ir paviršiumi homosubjektyvu visgi raidė ta pati raidė kitų netrumpinai taškas prasideda t
Sumokėjau. Madlena nusinešė lėkštutę. Mano bokalas stovi ant marmuro plokštės, pritrėškęs geltono alaus klanelį, kuriame plūduriuoja burbulas. Toje vietoje, kur aš sėdžiu, suolas išklebęs, ir turiu stipriai remtis kojomis į žemę, kad nenugriūčiau; šalta.
o koks didelis skirtumas tarp išprintinto žodžio (kaip čia) ir užrašomo ranka. kodėl užrašytas jaučiamas labiau kaip hieroglifas, kaip įspaudas, motyvas, kinetika.
aš mėginu. nevalgau beveik, tačiau gerių kartkartėm alų. tai tas pat.
praeitą savaitę gėriau Red Stripe. supratau, čia tiesiog Ripe Terd. arba Ripe Turd, jeigu nori. paprasta, prieš akis.
o kai imasi matytis, būtinai kyla noras - spąstų per daug. grįžtam, pamirškim, visgi žodžių reikia. mes nebemokam be jų, miltai padarė savo. flour - flower.
(vėl imu fragmentuot, atleiskite. vakar susipainiojau, sako flower, o aš nesuprantu. o jis turėjo omeny miltus)
egiptiečiai, pvz, prioritetą davė minčiai nei materijai. ir Sakomam Žodžiui nei materijai. hmm.
skalsė! o štai prisipažinsiu kad nežinojau kaip lietuviškai. nuostabu - naujas žodis, kurį galiu SPELLinti. buriam mes čia viską.
ir visi vartojam duoną, bet ar ji reikalinga?
o kaip koduot lietuvių kalbą dar nesu užtikrintas, tačiau, vėlgi, turiu prisipažint, kad kartais mintyse tiesiogine to žodžio prasme Spellinu žodžius, nes (ne)tyčia buvau užttikrintas, kad jie girdimi. TAČIAU pats faktas, kad turiu juos po raidę spellint, ką jis sako? gi ir taip aišku.