Kažkur aš perskaičiau, kad upei
krantai - jos priešai amžini.
Į šonus pavingiuot jai rūpi,
o jie piestu:
\"Ne ten eini! 

Tave sugers ten godžios dirvos,
tave laukai išsidalins.
Bala tu virsi. Pempės pirmos
pagarsins tai visoms šalims.

Be mūsų kelią tu prarastum,
apaugtum migdančia žole...
Į priekį veržkis tu! O mes tau
lyg broliai - būsime šalia.\" 

Neklauso upė.
Graužias, plūkias.
Krantai net raitos - ne ir ne!
Tada nervingai akmenukais
ji žaidžia ašarų dugne.

Kaip tokią globą pavadinus,
jei upių sieloj neramioj
ne visad glūdi vandenynas,
kurs taip jų laukia tolumoj?

(Vacys Reimeris)