kaip
ramiai kūną
užlieja
pyktis
ne įniršis
toks stiprus
toks
kokio
nenumalšinsi

dabar
jau dvasiškai
šlapiomis pėdomis
lakstau
per žarijas

šnypščia
bet
jaučiu malonumą
baimė ugnies
išdžiuvo
su vandeniu
nuo padų

ir
dabar manau
galėsiu
visada
maitintis
džiovintais
trupiniais