Šiandien, šįvakar, šią akimirką galingą
te virpa sielos jūroj geidulingai,
lai trokšta meilės visos gėlės,
lai mylis  pakelėj žemuogės, avietės.



Svajingai danguje plūduriuojančios it
margos motinų šilkinės skraistės,
plaikstosi kimšimui skirtos plunksnos
ten rodo kelią į bepročio širdį.

Kaip nusiristi akmeniu nuo kalno,
ten žolėje sustojus kilti mergina.
Akimirką užtrukti užauginti plaukus,
dar vieną- širdį paslėpti jos kūno viduje.


Taip kryžiumi užlipt į kalną,
o viršuje sustojus jau įkvėpt:
tada širdis jau gali stoti plakus,
tada beprotis tampa tuo Aukščiausiu.