ir išblėso
mintis
susikūrusi
tam, kad
nuraminti širdį

ir pranyko
vaizdai
akyse gyvenę
nulyti
per
vasaros lietų

ir nugrimzdo sijoti grūdai
dugnan upės
kaip
iškritę akys žuvies

kaip žvejys
paleisdamas žuvį
bučiavo jai
šoną
aš bučiuoju
.....

į skruostą
raudoną
pabarsčiusi
džiovintos duonos
patrynus
dabar lūpomis
glostau
kaip motina