Tylūs namai, Tekle, girdi, tylūs kerai senolių, tylus metas,
tik kertėse prisnigo balto sniego, ne sapno, ne, tik purumo,

kai braidai po jį, atrodo, kad esi valkata be namų kertės,
be sėjėjo minčių, tik raganų smegenys tikiesi sudygs, sudygs.

Tamsu man, Tekle, kai vandenys stingsta, kai akys nemato,
kai drumsčiasi veidrodžiai anapus, užmarštyje nėra šviesos –

rankos tokios sunkios, apglėbtų tave, taliją, leistųsi žemyn,
bet paryčiais vis šauki, kad nebuvau švelnus, nebuvau tavo.

Slenku piligriminiais žėmėlapiais, išsipildžiusiais sapnais –
tylūs kerai apsunkina rudenio giesmę, glaudžiuosi gluodenu

ir taip ilgiuosi vaikystės, ne tavęs, Tekle, ne tavęs...